visi klasės vaikai padovanojo savo mylimai pirmai Mokytojai po geltoną rožę, sako geltona spalva tai išsiskyrimo spalva. mes skirstomės bet niekada, niekada nepamiršime savo brangiosios Pirmosios Auklėtojos-Mokytojos. rankose -gėlė, akyse -ašara...
tik sesei, mano sesutei Viktorijai dar nesvarbu, ji užsiėmusi savo reikalais
man įteiktas pagyrimas, kaip vienai iš geriausiai besimokančių mokinių. -"sustok akimirka žavinga..." pabūkime kartu dar nors minutėlę...
-Sudie klase, sudie Mokytoja... mes Jus dar aplankysime ir ne kartą... prisiminsime ir minėsime tik geru žodžiu :)
-Sudie klase, sudie Mokytoja... mes Jus dar aplankysime ir ne kartą... prisiminsime ir minėsime tik geru žodžiu :)
nepamenu bažnyčios pavadinimo, bet čia su savo klasės auklėtoja ir klasiokais
taip pat aplankome ir Šiauliuose esantį vienuolyną, o tuo pačiu ir įsiamžinam: Božena, Aš, Sandra, Neringa, Gintarė, Diana, Akvilė, Edgaras, Nerijus M., Robertas V. 
buvome mes ir prie Kryžių kalno. ši vieta nuo seno apipinta gausybe legendų. viena jų: kad anksčiau kalno vietoje stovėjusi bažnyčia. bet kartą pakilusi audra, į bažnyčią trenkęs perkūnas, o viesulas užnešęs ją smėliu. taip atsiradęs aukštas kalnas. kurį laiką jo viršūnėje dar buvusi skylė. netyčia į ją pakliuvę grįždavo apdovanoti ir sakydavo, kad ten, žemai, slypinti graži žmonių pilna bažnyčia. tačiau tenai įsibrovę turtų įsigeidę gobšuoliai, atgal negrįždavo. stebuklinga vietovė, aišku po gaisro paminklų liko mažiau, bet kai aš dabar buvau pirmą kartą, tai įspūdį paliko didelį. o kryžių, kryžiukų, amuletų vis daugėja ir daugėja. beveik kiekvienas apsilankęs čia ką nors palieka: kryžiuką, rožančių, ar dalelę savo širdies...
prieš paskutinė stotelė Laisvės prospektas, kur mums suteikė didelį džiaugsmą laisvas laikas ir dviračių muziejus. čia: Akva, Neringa, Dia, Sandra, Aš, Robke, Nerke U., Ginta, Nerke M.
