Dažasvydis

sugalvojo tėtis pramogą, dar mūsų neišbandytą naujovę ir suorganizavo... dažasvydį. susirinko pulkelis ir nuvykome į buvusio taksi parko teritoriją Naujininkuose, kur ir išbandysime naują atrakciją. apsirengę sportiškai
bet tai dar ne viskas, davė specialius drabužius, kuriais reikėjo "pasipuošti". tik kur rasti reikiamo dydžio? tėtis ką nors suorganizuos, sumąstys...
ką gi, susiraišiojome virvelėmis, kad nesmuktų ir gerai...
štai kaip žavingai išrodau, reikia susikaupti prieš mūšį, apmąstyti strategiją...
skirtingos liemenės - skirtingos priešų grupuotės (dar draugaujame), bet tuoj į aršią kovą pulsime... kris priešai, kaip kokie šiaudai...
su visa amunicija, pasiruošusi "karui", nebaisūs jokie priešai...mes su sese - skirtingose komandose - aš "Geltonųjų" o aš - "Oranžinųjų"
kaip buvo smagu, lakstyti, slapstytis, sėlinti, šaudyti, gaudyti... nukauti ir patiems į kailį gauti... kitą kartą reiktų atmauti su dar didesniu draugų būriu. net tėtį nukoviau... o, kodėl jis pataikė į mamą? (Viktorija) visą seriją šovinių iš apkabos paleidau į jį (tėtis priešo pusėje), ir išdidžiai iškėlusi galvą (aš gi stovėdama atrodau tokio ūgio, kaip kiti atsitūpę) išėjau iš karo zonos NUGALĖTOJA...
atokvėpio minutėlę tarp gerų draugų žaidėme, kariavome vieni su kitais kelias valandėles, keitėmės vieni su kitais, tik aš tai visada mamytei iš paskos, kaip koks angelas sargas... ką ji darytų be manęs? tikriausiai pražūtų... o dabar visi bijo mano taiklių šūvių... bet, aš gi dar maža, pavargau... tad prisėdau pasistiprinti, nors ir kaip gaila, kad mūsų komanda be manęs bus silpnesnė... :Dir aš jau užkandau va čia, tai smagumėlis, likusius šovinius išbandžiau ant sienos taikinyje, fantastiškaDAŽASVYDIS – aktyvus, pilnas netikėtumų, įtampos ir emocijų žaidimas, kurio metu žaidėjai priversti daug judėti, slėptis, taikliai ir greitai šaudyti, reaguoti į besikeičiančias situacijas, o svarbiausia - stengtis nukauti savo priešą. tikrai šaunus, pilnas adrenalino žaidimas - išbandykite ir jūs!!! tai reklamos pavarėme...
po aktyviosios dienos dalies, nutarėme keliauti į gamtą, prie ežeriuko pailsėti, pasikepti dešrelių. pakeliui užsukome į IKI, kur prisėdau prie žavaus fontanėlio, palaukti tėvelių kol grįš iš parduotuvės apsipirkę turime vieną slaptą vietelę už Vilniaus, kur važiuojame, kai nenorime kad mums trukdytų. nes čia niekad nebūna daug žmonių, o ežeriuko vanduo skaidrus skaidrus, net matosi kaip dugnu rėplioja vėžiukai... tik gaila, kad ežeras yra labai gilus, galime maudytis tik su liemenėmis, o ir ruduo dabar... vandenukas bus šaltas... tai pirmiausia susitvarkėme poilsio zoną ir sėdome užvalgyti, nes skrandžiai reikalavo savo dalies...

atsigavę, vėrėme dešreles ant iešmų - kepsime, šašlykinė jau rūksta

apsilaižyti galima, kaip skanu viskas gamtoje

va kokia soti, laiminga

reikia dar pagalvoti, ką iškrėtus įdomesnio

atėjo gera idėja

nusibodo sėdėti vienoje vietoje, kiek gi galima, eisiu pavairuosiu mašiną. kas gi atitempė šitą akmenį? maišosi, reikia pastumti, kitaip nieko nebus

-pažiūrėkite, maisto radau!!! grybų!!! eikite, surinkite, pakepkite... mano reikalas buvo surasti, parodyti, o visa kita - jūsų

patrauksiu tolyn aš tą "akmenuką", kas per netvarka

su mamyte - geriausia, ir dešrelės jau iškepusios... o kur grybai?

pilnas stalas gėrybių, tik spėk valgyti

pasakysiu tiek - tikrai smagiai, šauniai praėjo diena. FANTASTIKA!!!

Rudens šventė Kaišiadoryse

lankomės pas močiutę Žiežmariuose. batutas dar savo vietoje... progos negalima praleisti, pakvailiokime
nuotraukos kaip paveiksliukai su rėmeliu, natūraliu

dvi sesutės, kaip ne keista, telpame abi

paskutinis žvilgsnis

atvažiavome į Kaišiadoris, rudens šventę. geriausia ir saugiausia kur? taip, tėčiui ant sprando, bet kaip gerai viską matau

žmonių sambrūzdį stebi įspūdinga moliūgų bobutė, kiek čia visokiausių gražių dalykų padarytų iš įvairiausių daržovių ir vaisių
keisti medeliai
bet geriausia kas yra, tai - cukraus vata
palauksiu, nesistumdysiu su visais, skanumyną vistiek gausiu

štai kokį saldų ir didelį

niekam neatiduosiu, nors ir kaip tas drakoša norėtų...

po šurmulingos šventės traukiame namo, taip ramu mašinoje, motoras burzgia burzgia... lūžtu, lūžtu... ir užmiegu...

neprivažiavus Sudervės, pamatome gigantišką vorą už jo žvyrkelį ir nuorodą, smalsumas nugali ir sukame link parko
o ten mus pasitinka akmeninės skulptūros... jų daug ir įvairių

tiesiog išskaptuotas tėtis

veidai ežere

mamytė, bando paguosti verkiantį vaiką

keisti kiaušiniai miške

kai važiuosite, nepravažiuokite, užsukite - nepasigailėsite...

Rokiškis

keliaujame į Rokiškį. ekskursiją vėl organizavo mamytės bendradarbės. tik šį kartą mūsų sastatas pasipildė mano sese Viktorija. teko sėdėti su teta, o jau mama su sese

autobuse buvo smagu. už manęs sėdėjo Augustas, tetos Ilonos sūnus, tai visą laiką mane šefavo

Rokiškis - didžiausias Sėlių žemės miestas. senasis Rokiškio miesto centras aplink Nepriklausomybės aikštę formavosi XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. miesto centro klasicistinis planas - vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje, dabar yra neįkainojama architektūrinė vertybė. aikštės gale puikuojasi Šv. Mato bažnyčia, kuri pradėta statyti 1868 m. - gražiausias neogotikos ansamblis Lietuvoje.

pirmiausia ir einame jos apžiūrėti. bažnyčioje galima pasigrožėti labai vertingais medžio dirbiniais iš Belgijos, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis iš Austrijos, bronziniu paauksuotu altoriumi iš Prancūzijos ir t.t. Po presbiterija įrengta fundatorių kripta. Joje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.priešais bažnyčią Nepriklausomybės aikštėje į dangų šauna R. Antinio 1931 m. sukurtas Nepriklausomybės paminklas, išlaikęs karą, pokarį ir tokių paminklų nevertinimo ir daužymo vajų.
skulptoriaus sūnus R. Antinis 1989 m. paminklą restauravo. jis atkūrė paminklą tokį, koks buvo kitados - su 1929-1931 m. data ir svastika, kuri, beje, vis dar šokiruoja kai kuriuos turistus, nežinančius, kad tai - senovės baltų Saulės ženklas.

keliaujame - toliau paminklas, skirtas Rokiškio miesto 500 metų jubiliejui (1499-1999). Autoriai: skulptorius Leonas Žuklys, architektė Nijolė Bučiūtė. Yra centrinėje miesto aikštėje, puikiai kompoziciškai priderintas prie aplinkos.

miestelis planuotas taip, jog nuo bažnyčios iki dvaro esantis atstumas yra lygiai 1 km. Rokiškio Tyzenhauzų dvaras. XIX a. pradžioje grafo I. Tyzenhauzo užsakymu pastatyti klasicistinio stiliaus dvaro rūmai neblogai išsilaikė iki mūsų dienų. dabar dvaro ansamblį sudaro 16 dvaro pastatų, romantiškas parkas, kuriame puikuojasi XX a. antroje pusėje čia perkelti Aukštaitijos valstiečio sodybos statiniai: kluonas, klėtis, kalvė. muziejui priklauso 16 pastatų ir 28 ha ploto parkas su tvenkiniais. restauruotose dvaro rūmuose dėmesį traukia didinga grafų menė, autentiškas valgomasis, didžiulis židinys su Tyzenhauzų herbu.

žavėjausi didžiuliu kaktusu

senovinėmis sukniomis

dairėmis plačiai

stebėjomės medžioklės reliktais
smagiausia buvo lakstyti po kiemą, tyrinėti medžius ir vabaliukus

slapstytis

ieškoti kaštonų ir šiaip ką nors neįprasta tarp rudens lapų, bendrauti su berniukais ir jiems komanduoti: -o dabar paskui mane... :D

ir sese

žyngsniuoti čiūgždančia pieva

apžiūrinėti pastatus

lakstyti

stebėti

bėgti

ir pagauti

gerai leisti laikąbe viso šito, muziejuje susipažinome su veikiančiomis ekspozicijomis: Rokiškio dvaro kultūra ir istorija, Rokiškio krašto istorija nuo seniausiu laikų, garsiausio XX a. dievadirbio Liongino Šepkos drožiniais. pramoginės - pažintinės programos metu taip pat supažinome su sūrio pavadinimo kilme, jo istorija tarpukario Lietuvoje, etnografiniais pieno rauginimo, sviesto mušimo, sūrio slėgimo indais. pamatėme filmuotą medžiagą apie AB "Rokiškio sūris" gamykloje gaminamų fermentinių sūrių technologinius procesus. ragavome sūrius tiesiai iš gamyklos patalpų. vaišinomės, plepėjome, klausėmės įdėmiai pasakojimų...
judame toliau ir pasiekiame Obelių istorijos muziejų

muziejuje sukaupta daugiau nei 3 000 eksponatų, tarp jų – partizaninės kovos dokumentai, partizanų dienoraščiai, vėliavos, karinės uniformos, vertingas numizmatikos rinkinys, senosios medinės skulptūros kolekcija. muziejus taip pat turi daugiau kaip 400 leidinių apie rezistenciją, tarpukario ir atkurtos Lietuvos valstybės kariuomenę. atskira muziejaus salė skirta partizanų kovoms šiaurės rytų Lietuvoje. didžiąją eksponatų dalį sudaro Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų štabo dokumentai, nuotraukos, atsišaukimai, asmeniniai daiktai. muziejaus įkūrėjas – istorijos mokytojas, buvęs partizanas Andrius Dručkus. Obelių istorijos muziejus atidarytas 1998 m. gruodžio 10 d. o įėjimą į muziejų saugo visai nepyktas liūtas. o lūtas su liūtu tikrai sutaria

viskas apžiūrėta, aptarta, tik belieka įlipti į autobusą

o dar taip nesinori...

ir traukti namo... saldžiai miegant... o Augustas vis nerimo, niekaip negalėjo sulaukti kada gi aš prabūsiu, kad galėtų vėl išdykauti, o mamos, ach, tos mamos, liepė netriukšmauti ir leisti man ilsėtis... nes ten kur aš, ten triukšmas, greitis ir jokios ramybės visame autobuse...