Anykščiai

su mamyte vykome į pažintinę ekskursiją, aplankyti vieną gražiausiai apdainuotų Lietuvos vietų - Anykščius ir jo apylinkes. pirmiausia nukeliavome į Niūronis,

vėtrungė-katinas puikavosi ant kamino,

kur mokėmės kepti duoną krosnyje

kol duonelė daryta mūsų rankomis kepė krosnyje, gėrėjausi gamta

žavėjausi supuoklėmis

jomis smagiai supausi su teta Ilona

aplankėme "Arklio muziejų",

kur mums įdomiai buvo papasakota apie arklį,

jo istoriją

ir dar pamatėme įvairiausių rakandų... labiausiai patiko "gaisrinė mašina" tai vežimas nudažytas raudonai, tempiamas arklių. gražu... įdomu... juokinga...

paskui jodinėjau ant gyvo arklio, tik nuotrauka neišėjo...

dideliame kluone apžiūrinėjome įvairias karietas, bričkas ir roges

keistai žmonės ankščiau gyveno...

norėdami nusipirkti kokį suveniriuką užėjome į kalvę, kur įsigyjome tikrą pasagą, dabar ji neš mums laimę...

toliau - į Jono Biliūno tėviškę, aplankėme jo namus-muziejų. tai išlikusi gimtoji sodyba - Niūronių sodžius.

tikriausiai šitame lopšyje kažkada buvo supuojamas pats rašytojas.
apžavėjo žydinčios obelys

aplankėme ir "Laimės žiburį" kuris simbolizuoja rašytojo J. Biliūno antkapinį paminklą. o užkopus laipteliais prie jo kapo atsiveria graži Anykščių panorama su Šventosios vingiais...

toliau nukeliavome į geležinkelio stotį, kuris yra dabar vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, žmonių švelniai vadinamas "siauruku" gyvuoja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijos pažinimui

čia restauruoti šimtametės stoties pastatai, bėgiai, vandens bokštas, akmenimis grįsta aikštė, semaforai, traukos priemonės, 96 m ilgio plieninis kniedytas tiltas per Šventąją, sankasos, vandens pralaidos... stoviu ant akmenimis grįstos aikštės...
tai - technikos, architektūros, istorijos paminklas, išsaugojęs praėjusio amžiaus dvasią. galėjau prisėsti pailsėti ant vagono laiptelių
garvežiai iš artiiš arti pamatyti traukinuko maketą net ant suolo atsirėmus pasvajoti kaip ankščiau žmonės laukdavo savojo "siauruko"
ar pamojuoti pasilikusiems... įdomus, užburiantis pasakojimas dar labiau padėjo mano vaizduotei...

atsisveikinus su ryškiuoju traukinuku, nuvykome prie Antano Baranausko klėtelės, kur poetas ir sukūrė "Anykščių šilelį", dar vadinama giesmių giesme lietuviškai gamtai.

o po senų medžių guotais stovi namas, kuriame gyveno ir rašė Antanas Žukauskas - Vienuolis. tarp kitko, čia, tarp jo paties sodintų obelų, ir jo kapas. o čia jo darbo kambarys, kuriame yra sustojęs laikrodis, rodantis tikslų mirties laiką... (laikrodis liko už kadro)

apsilankėme ir muziejaus parodų salėje, kur matėme nuostabius paveikslus, sukurtus iš susmulkinto akmens.

tai per dvidešimtį metų sukurti tautodailininko S. Petraškos darbai, atlikti originalia technika, vadinama akmens tapyba.

visi darbai gražūs, įdomūs ir dauguma primena šiandien matytus vaizdus :)

išdirdau pasakojimą apie taip, kaip renkami akmenys, jie smulkinami, malami ir panašiai. skirtingi akmenys, skirtingos spalvos... sunkus, atsakingas darbas...

...ir Puntuko akmuo. tai antras pagal dydį žinomas akmuo Lietuvoje, esantis Anykščių Šilelio kraštovaizdžio draustinyje netoli Šventosios upės. kaip mums paaiškino, tai kartu ir gamtos, ir sakralinis, ir istorinis paminklas. viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį norėdamas bažnyčią nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. dar senesni padavimai byloja, esą jis pavadintas karžygio Puntuko vardu. o šiaip ant šio akmens yra iškalti lakūnų perskridusių Atlantą, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, profiliai... akmuo kaip tik man. būsiu statula...

dar akimirka prie Anykščių Šilelio, kad kelias namo neprailgtų...

štai tiek daug įspūdžių iš mano kelionės į Anykščius. kaip gerai, kad mano mama mėgsta keliauti, pasiima mane kartu, o gal tuoj ir Viktoriją, kai paaugs. ir ačiū tetoms iš mamytės darbo, organizavusioms šią nuostabią ekskursiją...

nekantriai lauksiu dar susitikimų...