2007 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Rokiškis

keliaujame į Rokiškį. ekskursiją vėl organizavo mamytės bendradarbės. tik šį kartą mūsų sastatas pasipildė mano sese Viktorija. teko sėdėti su teta, o jau mama su sese
autobuse buvo smagu. už manęs sėdėjo Augustas, tetos Ilonos sūnus, tai visą laiką mane šefavo
Rokiškis - didžiausias Sėlių žemės miestas. senasis Rokiškio miesto centras aplink Nepriklausomybės aikštę formavosi XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. miesto centro klasicistinis planas - vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje, dabar yra neįkainojama architektūrinė vertybė. aikštės gale puikuojasi Šv. Mato bažnyčia, kuri pradėta statyti 1868 m. - gražiausias neogotikos ansamblis Lietuvoje.
pirmiausia ir einame jos apžiūrėti. bažnyčioje galima pasigrožėti labai vertingais medžio dirbiniais iš Belgijos, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis iš Austrijos, bronziniu paauksuotu altoriumi iš Prancūzijos ir t.t. Po presbiterija įrengta fundatorių kripta. Joje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.priešais bažnyčią Nepriklausomybės aikštėje į dangų šauna R. Antinio 1931 m. sukurtas Nepriklausomybės paminklas, išlaikęs karą, pokarį ir tokių paminklų nevertinimo ir daužymo vajų.
skulptoriaus sūnus R. Antinis 1989 m. paminklą restauravo. jis atkūrė paminklą tokį, koks buvo kitados - su 1929-1931 m. data ir svastika, kuri, beje, vis dar šokiruoja kai kuriuos turistus, nežinančius, kad tai - senovės baltų Saulės ženklas.
keliaujame - toliau paminklas, skirtas Rokiškio miesto 500 metų jubiliejui (1499-1999). Autoriai: skulptorius Leonas Žuklys, architektė Nijolė Bučiūtė. Yra centrinėje miesto aikštėje, puikiai kompoziciškai priderintas prie aplinkos.
miestelis planuotas taip, jog nuo bažnyčios iki dvaro esantis atstumas yra lygiai 1 km. Rokiškio Tyzenhauzų dvaras. XIX a. pradžioje grafo I. Tyzenhauzo užsakymu pastatyti klasicistinio stiliaus dvaro rūmai neblogai išsilaikė iki mūsų dienų. dabar dvaro ansamblį sudaro 16 dvaro pastatų, romantiškas parkas, kuriame puikuojasi XX a. antroje pusėje čia perkelti Aukštaitijos valstiečio sodybos statiniai: kluonas, klėtis, kalvė. muziejui priklauso 16 pastatų ir 28 ha ploto parkas su tvenkiniais. restauruotose dvaro rūmuose dėmesį traukia didinga grafų menė, autentiškas valgomasis, didžiulis židinys su Tyzenhauzų herbu.
žavėjausi didžiuliu kaktusu
senovinėmis sukniomis
dairėmis plačiai
stebėjomės medžioklės reliktais
smagiausia buvo lakstyti po kiemą, tyrinėti medžius ir vabaliukus
slapstytis
ieškoti kaštonų ir šiaip ką nors neįprasta tarp rudens lapų, bendrauti su berniukais ir jiems komanduoti: -o dabar paskui mane... :D
ir sese
žyngsniuoti čiūgždančia pieva
apžiūrinėti pastatus
lakstyti
stebėti
bėgti
ir pagauti
gerai leisti laikąbe viso šito, muziejuje susipažinome su veikiančiomis ekspozicijomis: Rokiškio dvaro kultūra ir istorija, Rokiškio krašto istorija nuo seniausiu laikų, garsiausio XX a. dievadirbio Liongino Šepkos drožiniais. pramoginės - pažintinės programos metu taip pat supažinome su sūrio pavadinimo kilme, jo istorija tarpukario Lietuvoje, etnografiniais pieno rauginimo, sviesto mušimo, sūrio slėgimo indais. pamatėme filmuotą medžiagą apie AB "Rokiškio sūris" gamykloje gaminamų fermentinių sūrių technologinius procesus. ragavome sūrius tiesiai iš gamyklos patalpų. vaišinomės, plepėjome, klausėmės įdėmiai pasakojimų...
judame toliau ir pasiekiame Obelių istorijos muziejų
muziejuje sukaupta daugiau nei 3 000 eksponatų, tarp jų – partizaninės kovos dokumentai, partizanų dienoraščiai, vėliavos, karinės uniformos, vertingas numizmatikos rinkinys, senosios medinės skulptūros kolekcija. muziejus taip pat turi daugiau kaip 400 leidinių apie rezistenciją, tarpukario ir atkurtos Lietuvos valstybės kariuomenę. atskira muziejaus salė skirta partizanų kovoms šiaurės rytų Lietuvoje. didžiąją eksponatų dalį sudaro Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų štabo dokumentai, nuotraukos, atsišaukimai, asmeniniai daiktai. muziejaus įkūrėjas – istorijos mokytojas, buvęs partizanas Andrius Dručkus. Obelių istorijos muziejus atidarytas 1998 m. gruodžio 10 d. o įėjimą į muziejų saugo visai nepyktas liūtas. o lūtas su liūtu tikrai sutaria
viskas apžiūrėta, aptarta, tik belieka įlipti į autobusą
o dar taip nesinori...
ir traukti namo... saldžiai miegant... o Augustas vis nerimo, niekaip negalėjo sulaukti kada gi aš prabūsiu, kad galėtų vėl išdykauti, o mamos, ach, tos mamos, liepė netriukšmauti ir leisti man ilsėtis... nes ten kur aš, ten triukšmas, greitis ir jokios ramybės visame autobuse...

Komentarų nėra: