Dūkšto kelias

bevažiuojant namo iš Žiežmarių močiutės, užsukome pasigrožėti žieminiu patalu užklotu "Dūkšto keliu". Deimantė eiti nenorėjo, tai liko sėdėti užrakinta mašinoje. jei ji taip nori šalti, prašom... o mes lekiame keliuku... mus pasitinka užsnigtos sūpuoklės. gaila...
bėgu slėptis į pavėsinę nuo tėčio sniego gniūžčių

gaudysiu tėtį aš, tegu ieško kur pasislėpti - užmėtysiu

gal nea... traukiame toliau, kol visai nesutemo

gražuolė eglutė po sniego rūbu

...nieko nematau, niekas manęs nemato... kaip nykštukas po medžiu aš ramiai tupiu

palei visą kelią mus lydi įvairiausios drožinėtos skulptūros, sutikome net "Žiežulą"

sniego karui nutilus, galima pasportuoti. kodėl sesė sakė, kad lauke žiema ir šalta? sakyčiau, kad miške net labai labai sušilau

-medeli pasipurtyk, tikras tu ar ne?

...kur pažvelgsi visur balta... saulė pasislėpė namuos...

- kas nuskriaudė mane? kas pakišo koją? pilnas miškas pasakos gyventojų...

radom Senį Besmegenį, jam draugiją palaikysim, liūdna jam vienam stovėti, nėra net su kuo plepėti... nudžiugo mus pamatęs, va kokia plati šypsena pražydo. netikite? mes nueisime, o jis vėl stovės vienišas ir liūdnas...

smagiai prasilakstę "Dūkšto kelio" takais, pavargę ir linksmi važiuojame namo...