mes dažnai keliaujame pasivaikščioti į Ozo kalnus... Laurynas geriausias palydovas

mums nėra kada liūdėti, visada yra apie ką šnekėti
dar tik vasario mėnesio pradžia, bet sniego tik kur ne kur

nuo kalniuko takučiu bėgame kartu

šypsena nedingsta iš veidų

kartais nesutariame, tada nusisukame ir nedraugaujame

supykusi bėgu pirma

bet Laurynas, nelaiko pykčio savyje ir kaip tikras džentelmenas mane nuramina ir saugo

arba šnabžda juokelius, ir mano veiduką bando nušviesti šypsenėlė, bet negaliu iš karto juoktis, aš gi supykus... o gal jau nebe? - nepamenu :P tiek to, dar šiek tiek pabūsiu rimta...

atokvėpio minutėlę... randame nuvirtusį medį, kaip nepailsėjus ant jo? pasisemsim medžio stiprybės

ir vėl kartu - miško takučiu. tikras draugas visada žengia prieky tirdamas kelią ir pašalindamas visus pavojus

snieguotas takelis? ir čia tiesia ranką mano ištikimas draugas - Laurynas. gerai, kad jis yra

temsta, o namų dar nesimato... užkopus į kalną, gal ir namai jau ne už kalnų...

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą