Kelionė pas Kalėdų Senelį

išvykome ieškoti Kalėdų senelio. mums pašnibždėjo vėjas, kad jį bus galima sutikti sodyboje netoli Trakų. o kad laikas neprailgtų statėme senius besmegenius...
visa mergaičių "chebrytė" berniukų prie savo besmegenių neprileido

tai jie nutarė pastatyti tvirtovę

smagiai leidome laiką lauke, kol išgirdome su švilpesiu atičiuožiant, traukiamą elegantiškiausių elnių, senelį Kalėdą...

linksmybės tęsėsi toliau - įvairiausi žaidimai, užduotys, rungtys ir panašiai... o kai visai nusikamavome sportuoti, laukti dovanėlių...

... nuovargis dingo iš karto, kai buvo pradėtos dalinti dovanos... kada gi, kada, bus mano eilė?
vaišės suvalgytos, dovanos išpakuotos, laukia ilgas kelias namo...

Gražuolė iš Rytų...

taip atrodžiau rytą...
o taip - po kelių valandų laukiau Kalėdų šventės savo darželio grupėje .

ar pažįstate, kas ta paslaptinga gražuolė iš Rytų slepianti veidą po kauke?

AŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ
Kalėdų Senelis patikrino pilvukus, ar tikrai gerai esame pavalgę ir ar galėsime kirsti saldumynus, kurių pilna jo kišenėse

koks didelis maišas DOVANŲ laukia mūsų!!!

padeklamavau gražiausią eilėraštį kokį tik mokėjau

seneliui rodėme viską ką išmokome per tuos metus, ir kokie geri vaikučiai buvome

dainavome

šokome

vieni ir su tėveliais, kas su tėčiu, o kas kaip aš, - su mamyte

tuo metu kipsas nesnaudė... (tai mano senelis viską įamžino)

oro bučkis mylimai mamytei dėkoju seneliui už įspūdingą dovaną
visi visi vaikučiai nori pabūti su Kalėda ir taip pat padėkoti už dovanėles...

- AČIŪŪ, tau SENELI!!!

Parodėlė

mokykloje buvo paskelbta "Kalėdinių puokščių" paroda. kaip niekad aktyviai dalyvavo mano klasės draugai :) užėmėmė vieną iš prizinių vietų :-) paklausite kokią? pasakysiu, kad visi kurie dalyvavo aktyviai, gavo vienodus įvertinimus. puokštės visų tikrai rankų darbo, įdomios, gražios ir unikalios... mūsų klasė prie savo kalėdinių puokščių stendo...

Sireikiškių parke

su šeima iškeliavome į Jaunimo sodą. o kad nebūtų nuobodu žygiuoti šaltą lapkričio dieną, sėdau ant savo motociklo ir nudūmiau... mano suderinta viskas ir motociklas ir rūbai ir spalvos...
bandžiau mokytis važiuoti riedlente, ne iš karto pavyko

nors... jau galiu skelbti pergalės ženklą

perėmiau riedlentę iš sesės, ir iš karto pavyko pajudėti. tegu pasaugoja mano transporto priemonę :P aš galiu jos naudoti, o ji mano ne - nes jau per didelė :D

palaikančioji komanda... visada su mumis...

Akimirkos

taip ir gyvename... auginame kasas, važinėjame motociklu ir mąstome apie gyvenimą

arba kvailiojame abi sesutės - šokame, dainuojame ir kitaip pramogaujame

po Dzūkiją

šį kartą keliaujame į Dzūkiją arba Dainavą. toks pažįstamas kraštas, juk čia yra mano kaimas. pažįstamas ir toks nežinomas. šaunu pakeliauti po žinomas, matytas vietas ir jas pamatyti kitokiomis akimis... pirmiausia aplankome srauniąją Ūlą grožimės jos aukštais krantais, vadinamais kanjonu
kartu ir save įamžindamos šlaito papėdėjeaplankėme Ūlos akį. Ūlos akis – tai vienas garsiausių ir įspūdingiausių šaltinių, kurių šiuose kraštuose yra gana daug. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies“ vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus. Pasakojama, kad panašių šaltinių yra ir pačios Ūlos dugnepamatėme iš žemės trykštančią versmę - Ūlos akį... kuri, atrodė kaip nemaža bala, pasirodo ji labai gyli ir ilga... pasak padavimo, čia įkrito jautis, kurio niekas negalėjo ištraukti, ir tik po trijų dienų jį išmetė už... nepamenu kiek kilometrų nuo šios vietos... va kaip dzūkai pasakoja dzūkiškai: „būgtai akis buvo dzidelė, kao ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė …”pasigrožėję reginiu keliaujame į Zervynų kaimą. Zervynų kaimo pavadinimas, kaip mums paaiškino, gali būti kilęs iš senovės jotvingių žodžio "zerventi", tai yra, srauniai tekėti. kaimas dar išlaikė XIX a. vidurio vaizdą: dvigalės pirkios, ręstinės apvalių rąstų pirtys ir panašiai...
kelio pradžioje - trys kryžiai...
pavargęs, bet išlaikęs senąją dvasią šulinukas pagaliau atvykstame į Marcinkonis, į kaimą kur labai dažnai leidžiu savo atostogas vasarą... ir mus, mane ir mamytę, pasitinka mano mažoji sesutė Viktorija ir močiutė. Viktorija dar atostogauja, o aš tokiu metų laiku, jau kremtu mokslus mokykloje... Marcinkonyse yra įsikūręs etnografijos muziejus,

kuriame lankausi dabar pirmą kartą ir atidžiai, stipriai laikydamą sesę už rankos, klausausi ką pasakoja gidėo muziejaus patalpose jau reikia visur aplakstyti ir kuo daugiau pamatyti įdomybių...sesė susidomėjo kažkokiais keistais puodais ne puodais, įrankiais ne įrankiais...toliau traukiame Čepkelių rezervatą. Čepkelių raistas yra įstabi mūsų krašto vertybė. Kol pelkynas įgavo dabartinį vaizdą, nesuskaitomai daug kartų kilo ir leidosi saulė, į nebūtį nukeliavo tūkstančiai pavasarių. raistas ir toliau keičiasi... miško keliuku link raisto akimis neaprėpiamas vaizdingasis pelkynastiek kiek jis gali būti gražus rudenį... tiesą pasakius jis turi savo žavesio...o Dzūkijos miškuose pilna gražiausių grybų ir jų šeimynų...ir kreivų keistų medžiųraistą pamatėme, keliaujame į Musteikas, kur susipažinsime su medaus kopinėjimu medžių drevėse, aviliuose neįprastais mūsų akiaijaučiuosi visai kaip medaus kopinėtopjas... visai man tinkanti skrybėlaitė :D

čia mus pavaišino kepta grikių duonele ir aromatinga čiobrelių arbata. pasistiprinę judame į Merkinę. Merkinė - viena seniausių metraščiuose aprašytų Lietuvos gyvenviečių. dažnai buvo puldinėjama kryžiuočių. ik dabar išlikęs piliakalnis
nuo kurio atsiveria nuostabi panorama. "ten, kur Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį Nemunėlin, yra aukštas kalnas, visų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia"... - šiais žodžiais V. Krėvė išaukštino senosios Dainavos šalies sostinę

nuo piliakalnio smagiau nulipti, nei į jį kopti

dar viena Dzūkijos įžymybė, išgarsėjusi jau mūsų laikais, yra Perlojos miestelis. 1918 m. lapkričio 13 d. miestelio ir gretimų kaimų gyventojų įgaliotiniai išsirinko naują valdžią - parapijos komitetą ir paskelbė nepriklausomą kunigaikščio Perliaus respubliką. buvo pagamintas net specialus antspaudasd, organizuota milicija, teismas ir t.t. tik 1923 m. Tautų Sąjungos tarybai panaikinus neutralią zoną, vakarinė Perlojos dalis atiteko Lietuvai, ir Perlojos Respublika nustojo gyvavusi... šiandien centrinėje aikštėje stovi 1930 m. pavasarį pastatytas ir vietos gyventojų pastangomis per visas negandas, net per sovietmetį, išsaugotas paminklas Vytautui Didžiajam.

o prieš paminklą stūkso tais pačiais metais statyta mūrinė bažnyčia, kur jos šventoriaus kapinėse palaidoto Perlojos Respublikos gynėjai

dar vienos gražios, įdomios kelionės pabaiga... dabar kelias vingiuoja jau namo...

Deimantė ketvirtokė

4-ta rugsėjo 1-oji diena, kuri yra įsimintina man. aš jau ketvirtokė!!! pradedu paskutinius mokslo metus pradinėje mokykloje. kai dar ta pati klasė, mylima pirmoji mokytoja, ves mus į pažinimo aukštumas, jau ketvirtus metus iš eilės...
mane į Rugsėjo 1-osios šventę palydės tėveliai ir sesutė. mamytė ta proga surengė foto sesiją :-)

Viktorijai dar porą metelių teks palaukti...

prabėgs jie greitai, net nepastebės, kaip teks ruoštis žengti į kitokį pasaulį, pasaulį pilną įdomybių ir paslapčių... pabūk dar tokia nerūpestinga, brangi sesute!!!

tapusi tradicija - klasės nuotrauka atminčiai...