grožimės jos aukštais krantais, vadinamais kanjonu
kartu ir save įamžindamos šlaito papėdėje
aplankėme Ūlos akį. Ūlos akis – tai vienas garsiausių ir įspūdingiausių šaltinių, kurių šiuose kraštuose yra gana daug. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies“ vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus. Pasakojama, kad panašių šaltinių yra ir pačios Ūlos dugne
pamatėme iš žemės trykštančią versmę - Ūlos akį... kuri, atrodė kaip nemaža bala, pasirodo ji labai gyli ir ilga... pasak padavimo, čia įkrito jautis, kurio niekas negalėjo ištraukti, ir tik po trijų dienų jį išmetė už... nepamenu kiek kilometrų nuo šios vietos... va kaip dzūkai pasakoja dzūkiškai: „būgtai akis buvo dzidelė, kao ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė …”
pasigrožėję reginiu keliaujame į Zervynų kaimą. Zervynų kaimo pavadinimas, kaip mums paaiškino, gali būti kilęs iš senovės jotvingių žodžio "zerventi", tai yra, srauniai tekėti. kaimas dar išlaikė XIX a. vidurio vaizdą: dvigalės pirkios, ręstinės apvalių rąstų pirtys ir panašiai...
kelio pradžioje - trys kryžiai...
pavargęs, bet išlaikęs senąją dvasią šulinukas pagaliau atvykstame į Marcinkonis, į kaimą kur labai dažnai leidžiu savo atostogas vasarą... ir mus, mane ir mamytę, pasitinka mano mažoji sesutė Viktorija ir močiutė. Viktorija dar atostogauja, o aš tokiu metų laiku, jau kremtu mokslus mokykloje... Marcinkonyse yra įsikūręs etnografijos muziejus,
kuriame lankausi dabar pirmą kartą ir atidžiai, stipriai laikydamą sesę už rankos, klausausi ką pasakoja gidė
o muziejaus patalpose jau reikia visur aplakstyti ir kuo daugiau pamatyti įdomybių...
sesė susidomėjo kažkokiais keistais puodais ne puodais, įrankiais ne įrankiais...toliau traukiame Čepkelių rezervatą. Čepkelių raistas yra įstabi mūsų krašto vertybė. Kol pelkynas įgavo dabartinį vaizdą, nesuskaitomai daug kartų kilo ir leidosi saulė, į nebūtį nukeliavo tūkstančiai pavasarių. raistas ir toliau keičiasi... miško keliuku link raisto 
akimis neaprėpiamas vaizdingasis pelkynas
tiek kiek jis gali būti gražus rudenį... tiesą pasakius jis turi savo žavesio...
o Dzūkijos miškuose pilna gražiausių grybų ir jų šeimynų...
ir kreivų keistų medžių
raistą pamatėme, keliaujame į Musteikas, kur susipažinsime su medaus kopinėjimu medžių drevėse, aviliuose neįprastais mūsų akiai
jaučiuosi visai kaip medaus kopinėtopjas... visai man tinkanti skrybėlaitė :D
čia mus pavaišino kepta grikių duonele ir aromatinga čiobrelių arbata. pasistiprinę judame į Merkinę. Merkinė - viena seniausių metraščiuose aprašytų Lietuvos gyvenviečių. dažnai buvo puldinėjama kryžiuočių. ik dabar išlikęs piliakalnis
nuo kurio atsiveria nuostabi panorama. "ten, kur Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį Nemunėlin, yra aukštas kalnas, visų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia"... - šiais žodžiais V. Krėvė išaukštino senosios Dainavos šalies sostinę 
nuo piliakalnio smagiau nulipti, nei į jį kopti
dar viena Dzūkijos įžymybė, išgarsėjusi jau mūsų laikais, yra Perlojos miestelis. 1918 m. lapkričio 13 d. miestelio ir gretimų kaimų gyventojų įgaliotiniai išsirinko naują valdžią - parapijos komitetą ir paskelbė nepriklausomą kunigaikščio Perliaus respubliką. buvo pagamintas net specialus antspaudasd, organizuota milicija, teismas ir t.t. tik 1923 m. Tautų Sąjungos tarybai panaikinus neutralią zoną, vakarinė Perlojos dalis atiteko Lietuvai, ir Perlojos Respublika nustojo gyvavusi... šiandien centrinėje aikštėje stovi 1930 m. pavasarį pastatytas ir vietos gyventojų pastangomis per visas negandas, net per sovietmetį, išsaugotas paminklas Vytautui Didžiajam. 
o prieš paminklą stūkso tais pačiais metais statyta mūrinė bažnyčia, kur jos šventoriaus kapinėse palaidoto Perlojos Respublikos gynėjai
dar vienos gražios, įdomios kelionės pabaiga... dabar kelias vingiuoja jau namo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą