Senamiestis

vaikštinėjame po gražųjį Vilniaus senamiestį. paklaidžiokite kartu su mumis, įsižiūrėkite, koks jis nuostabus... su savo namais, gatvelėmis, skarsgatviais, žmonėmis skubančiais ar nelabai... kiekvieną kartą eidami tomis pačiomis gatvėmis atrandame daug įdomaus, naujo: ar tai būtų kokia smulkmena, ar tai praleistas kiemas... keliaukime ir grožėkimės, štai jis - Senamiestis... (tiksliau mažoji dalis)
skersgatvyje

link "Aušros" vartų

netoli lėlės teatro

pilies gatve link Gedmino bokšto

Gedimino kalno papėdėje

ropščiamės į patį kalną. mums patinka čia, ir nors kartą per metus aplankome šią vietą. nesvarbu - ruduo tai ar žiema, vasara ar pavasaris. sugalvojame ir kopiame.

nuo kalno atsiveria nuostabi Vilniaus panorama

ir bokštas iš arti

leidžiamės

šis kelmas čia kiek aš save pamenu

o aš ilgiau gyvenu už sesę, bet irgi jis čia buvo visada. įdomu, kokį laikmetį jis mena?

spalvotų namų kvartale- tokį sumgalvojome pavadinimą

argi nebuvo šaunu praskleidus uždangą pasivaikščioti ir pasigėrėti vaizdais?

ZOO muziejus Vilniuje

su klase aplankėme Vilniaus Universiteto Zoologijos muziejų prie Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros. tai panašus muziejus į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, tik daug daug kartų mažesnis. daugiausia čia eksponuojama vabzdžių, paukščių. yra vienas kitas žrėris...
šiaip labai patiko, ypatingai tai, kad mamytė nespėjo bėgioti paskui mano sesę Viktoriją, jai smagiau buvo lakstyti, čiupinėti, nei klausytis gidės pasakojimo. bet jau tokia ta mano sesė - tikra nenuorama...
o po muziejaus, aš ir dar penki vaikai (geriausiai besimokantys), buvome pakviesti apsilankyti Seimo rūmuose. gaila, kad kitiems neleido ir jiems teko šiaušti namo... o mes likusieji gerai praleidome laiką ir namo grįžome su dovanėlėmis...

Modeliai

mes panelės šaunios, galime reklamuoti viską: nuo vandens putų, šampūno iki plytelių
labiausiai patinka pozuoti ant savo motociklo

nors man jau jis kaip ir mažokas, bet čia problemų jokių, jaučiuosi šauniai

Ozo kalnas

mes dažnai keliaujame pasivaikščioti į Ozo kalnus... Laurynas geriausias palydovas

mums nėra kada liūdėti, visada yra apie ką šnekėti

dar tik vasario mėnesio pradžia, bet sniego tik kur ne kur

nuo kalniuko takučiu bėgame kartu

šypsena nedingsta iš veidų

kartais nesutariame, tada nusisukame ir nedraugaujame
supykusi bėgu pirma

bet Laurynas, nelaiko pykčio savyje ir kaip tikras džentelmenas mane nuramina ir saugo

arba šnabžda juokelius, ir mano veiduką bando nušviesti šypsenėlė, bet negaliu iš karto juoktis, aš gi supykus... o gal jau nebe? - nepamenu :P tiek to, dar šiek tiek pabūsiu rimta...

atokvėpio minutėlę... randame nuvirtusį medį, kaip nepailsėjus ant jo? pasisemsim medžio stiprybės

ir vėl kartu - miško takučiu. tikras draugas visada žengia prieky tirdamas kelią ir pašalindamas visus pavojus
snieguotas takelis? ir čia tiesia ranką mano ištikimas draugas - Laurynas. gerai, kad jis yra

temsta, o namų dar nesimato... užkopus į kalną, gal ir namai jau ne už kalnų...