mums nėra kada liūdėti, visada yra apie ką šnekėti
dar tik vasario mėnesio pradžia, bet sniego tik kur ne kur
nuo kalniuko takučiu bėgame kartu
šypsena nedingsta iš veidų
kartais nesutariame, tada nusisukame ir nedraugaujame
supykusi bėgu pirma
bet Laurynas, nelaiko pykčio savyje ir kaip tikras džentelmenas mane nuramina ir saugo
arba šnabžda juokelius, ir mano veiduką bando nušviesti šypsenėlė, bet negaliu iš karto juoktis, aš gi supykus... o gal jau nebe? - nepamenu :P tiek to, dar šiek tiek pabūsiu rimta...
atokvėpio minutėlę... randame nuvirtusį medį, kaip nepailsėjus ant jo? pasisemsim medžio stiprybės
ir vėl kartu - miško takučiu. tikras draugas visada žengia prieky tirdamas kelią ir pašalindamas visus pavojus
snieguotas takelis? ir čia tiesia ranką mano ištikimas draugas - Laurynas. gerai, kad jis yra
temsta, o namų dar nesimato... užkopus į kalną, gal ir namai jau ne už kalnų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą