kai ateina vakaras, ir aš persirengusi pižamą pasiruošiu miegui, dažnai prašau tėvelių leisti atsigulti į jų lovą. nors jiems lovą atstoja paprastas pripučiamas čiužinys. nežinau kodėl, bet labai patinka eiti ne į savo lovytę, kurią turiu tikrai gražią ir patogią, bet į tėvelių. beveik kiekvieną vakarą pasiprašau, kad leistų atsigulti ir mane apkamšytų. mamytė pabučiuoja prieš miegą. tada ramiai snudūriuoju laiminga. kartais užmiegu labai greitai, kartais gulėdama svajoju apie kitą dieną, o labiau laukiu kada ateis mano mamytė... ir kai neima miegas, paprastai jinai ateina, atsigula ir aš įsitaisiusi į šiltą jos glėbį, nurimstu ir jaukiai gulėdama užmiegu. o jei dar man pakaso galvytę... šilta, gera, jauku, ramu... mano širdelė nieko nebijo tada... užmiegu, o po kurio laiko ateina tėtis, pasiima mane ant rankų ir nuneša į mano patalus... nors sakė, kad darausi sunki, vis tik reikia mane aukštai iškelti ir įkelti į antrą aukštą. nes lovytė yra antrame aukšte, virš stalo... susitarėme, kad dar taip nešios iki 9-nerių metų...
kartais man mamytė papasakoja, kaip aš šneku, kai ateina manęs pasiimti tėtis. sako, kartais išsiprašau dar šiek tiek pamiegoti šalia jos, o kartais, išsibaru su klausimais:
-kur tu mane neši? kodėl neši? kur tu mane neši? palik mane...
tėtis paaiškina, kad jau laikas į savo lovą, o aš vis tiek varau savo:
-kur tu mane neši?
mamytė taip juokingai viską papasakoja, kad kartais iš juoko negaliu nurimti ir užmigti. aš gi, paprastai neprisimenu, ką burbuliavau naktį... paprastai būnu jau saldžiame sapnelyje, ir gal net ne pirmame...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą