Marcinkonyse su šeima

visą savaitgalį kvėpuosime Dzūkijos pušynų oru, Marcinkonyse, savo kaime.
šalta... kol įsikūrens, sušils kambarys... pasėdėsiu, padrebėsiu šiltai apsirengusi, išgersiu gėrimo šilto... nesvarbu, kad tai grietinėlė ir visai nešilta... skani ir šildo mane :-) susėdę draugiškai prie stalo žaidžiame monopolį, mano pirmasis pirkinys užsisvajojau, gera būtų turėti visą gatvę... mmm ir čipsai skanūs... kol ateis mano eilė, kamputy pažaisiu su lėlytėmis
-Laimėjau!!!
-taip neteisinga, laimėjo sesė. kodėl ne aš? tiektos... išgyvensiu :)
prieš miegą, užsitaisau ginklą, reikia pasiruošti, o jeigu puls nematomas priešas?mums dar miegant, pajuntame nosį kutenančius kvapus - tai tėtis jau ruošia pusryčius - kepa dešreles ant "laužo", virš ugnies, kuri plevena krosnyje. geras būdas skaniai paruošti valgį

išlendame iš šiltos patalpos ir einame pasižvalgyti aplinkui. nužingsniuojame iki prūdo, tos vietos kur jis prasideda. atrodo kaip kemsynas, bet tarp tų kemsynų vingiuoja upeliukas miške visai nešalta, galėtume surengti pikniką prie stalo su suolu. deja, nieko nepasiėmėme su savimi :( reikia įsidėmėti ir kai atvažiuosime čia kitą kartą, būsime gudresnės, viską suruošime, pasiimsime ir pietausime. gamtoje viskas skaniau...

Lotai butinai reikia išsivolioti
gražus mūsų kelias į ateitį...sekmadienį jau teko keliauti namo į Vilnių. gaila, gera būti su savo šeima ir ramiai leisti laiką.

o grįžtant namo, dar aplankėme Ūlos kanjoną

gražus kraštovaizdis

nusileidome iki pat "Ūlos akies", gilaus šaltinio iš kurio išteka upeliukas

bala be dugno, baisu prieiti arčiau... o jeigu paslysiu ir įkrisiu? kas tada? pasak, padavimo, čia įkrito jautis, o jį surado tik po kelių dienų, kažkur toli prie kito kaimo... o kur nuneštų mane?

mūsų Lotutė nieko nebijo, o kai dar nori palakti...

taip šauniai, ramiai, gražiai ir vaizdingai praleidome kovo savaitgalį...

2008,02,29-03,02