Uola

seniai prašiau tėčio (nuo tada, kai tik jis užsiminė) nuvežti mane i pramogų centrą "Ozas", kur yra nauja atrakcija- UOLA. dar nebuvau mačiusi, bet labai labai labai norėjau... ir išaušo tokia diena, mes apsilankėme "Oze"... išsipildė mano svajonė :)) nors nedaug truko, kad nukabinusi nosytę eičiau tolyn nuo savo svajonės... ilgai ieškojo man diržo, kuris tiktų, nes alpinistų atributai skirti šiek tiek didesniems žmonėms, nei esu aš, bet po neilgo iškojimo, rado tai, kas tiko. darbuotojas vaikinukas dar pabijojo mane leisti, bet tėveliai buvo drąsūs, nors ne tiek, kiek aš pati :P pririšo, patikrino ar tvirtai laikausi, ar nebijosiu nušokti nuo vadinamos uolos ir leido man pasireikšti. Valio jau, nes jau pavargau laukti tos minutės kai parodysiu ką moku :) ir parodžiau :D pirmiausia teko lipti ne visai tikra uola, o palengvintu variantu... kas čia yra? beveik kiekvienoje vaikų aikštelėje tokia stovi, na ne visai tokia - šiek tiek mažesnė, na gerai - daug žemesnė, bet kai moki - netrunki, ir užsikoriau greičiau nei per minutę į pačią viršūnę- 13 metrų nuo žemės :))) vaikinukas su mergina stovėjo išsižioję, o aš laiminga šypsojausi, niekas nesitikėjo tokio sportiškumo iš manęs :P ir nuo uolos šokau visai be baimės buvo lengva... dabar laukia sunkesnis etapas, bet nusiteikusi aš labai optimistiškai, ir pradžia visai neblogai pavyko

jau įpusėjau, sunkiau nei tikėjausi :(, bet įveiksiu visas kliūtis - būtinai!!!

aš jau visai netoli savo tikslo- viršūnės

matote tą voriuką? tai AŠ :)

liko dar metras metriukas, bet pasiduodu - pavargau, nejuokas užkopti kai nelabai yra kur užsikabinti ar pastatyti kojos, mano rankytės nusilpo, bet manau aš laimėjau, nes pavyko iš pirmo karto, o ten žemai žemai, žmonės stebėjosi mano sugebėjimais, jaučiausi laiminga ir labai išdidi... AŠ taip aukštai, beveik padangėse ir voriukas ne aš, o ten žemai likę visi kiti, ir labiau panašūs į skruzdėliukus, nei į voriukus :)))

leidžiuosi, gaudykite- sušoksiu savo PERGALĖS šokį :P

buvau euforijoje, o tėveliai pažadėjo atvežti mane čia dar ir dar kartelį. neperdėsiu sakydama, kad svetimi žmonės man plojo :))) mamytė irgi laikėsi tvirtai, nors, žinau, jos širdelė drebėjo daug labiau nei mano... nors laikiausi tvirtai, bet kažkur kirbėjo "baimiukas"- o gal nepavyks? Pavyko. galėčiau lankyti alpinizmo būrelį, bet Vilniuje tokių nėra, o gal aš tokiems dalykams per maža? ne, netiesa, įrodžiau, kad GALIU :)))

ir jūs pabandykite, tai ŠAUNU!!!